Eičiau, eičiau, nesustočiau,
Jei dangus snaiges barstytų,
Gaudyt jas... gal nesumočiau,
Džiūgaučiau – ant veido krito.
 
Nėra malonesnio jausmo –
Jausti tirštą snaigių jūrą –
Man patinka iki skausmo...
O kažkas žingsniuoja niūriai.
 
Eičiau, žengčiau ir dėkočiau
Už šią pasaką nebylią,
Pirštinėtom rankom močiau
Ir toliau tipenčiau tyliai.