sniego laikrodis

užkris dangus
kiekvieną mintį
pėdą

klampus
gilus
į karštą delną sėda

vingiuoja pirštais
stiebiasi
po oda

suradęs sielą
atsidūsta
pasiduoda

lėtai
kaip moka
tiktai sniegas

užkloja atminits
ledus

jo glėbyje
rami užmiega

paklydus svarstymuos
mintis

dėl to
kas bus

nes tik dangus
gilus
užpildo pėdas

apgaubia svyrančius
pečius

lyg šoktum
sukasi 
ir sėda

į sielos dugną
tarsi smiltys

visi troškimai
gėlos 
viltys

sparneliais zylės
apkabintas

nusijuokia
trapus dangus

ir krinta
krinta
krinta
krinta

tyla
į pravirus namus
anamcara