Nemokame gyventi be stabų...
Kažkas juos statos pakrašty visatos,
Kažkas – šalia kaimyno daržinės
Su nuostata – dabar atsižymės
Ir tebūnie visi, visi pamato.
O kam, kodėl ir kaip – nebesvarbu.
 
Nenorime gyventi su tiesa...
Juk ji tik paskutinio vargšo duona –
Sprangi be sviesto, gomuriu neslys.
Nebent prarytų aklas nebylys,
Kai teka saulė retkarčiais raudona –
Su išlygom, kad ne tokia visa...
 
Nežinome, kaip elgtis su liepsna...
Ji tvilko, degina ir skaudžiai kanda,
Paverčia plėnimis... Dažniau kitus,
Tereikia apsimest – nėra kaltų...
Net jeigu šilta apsivilksim skrandą
Ir vėl užkursim – vis dar negana...
.........................................................................
 
Nenoriu eiti pakeliui...
Nors moku, bet tikrai žinau – ne man tai.
Geriau į kitą pusę – kas, kad ten griuvėsiai,
Plutos apdegusios atkandęs pakentėsiu.
Gal dantys išbyrės. Sakys – implantas...
Dar sykį – na, tai kas – aš nusispjaut galiu.
Beje, šį rytą saulė kilo, ak, kokia raudona...
 
2018 m. vasario 10 d.