Naktis – gelžbetoninis luistas.
Sapnuos žydi gelsvos purienos...
O mintys po nemigą muistos,
Nes mes taip arti, bet aš vienas.
 
Ir slegia naktis, ir šnopuoja
Vėsa – šiapus lango atšalo.
Per kambarį praplaukia kuoja,
Įstringa tinkle iš metalo.
 
Jos žvýnus skaičiuoju ant pirštų,
Pelekus paglostau ir šonus...
Žuvelė galiausiai pavirsta
Į didelę žuvį raudoną.
 
Ji blaškos aistrų labirintais,
Juose, regis man, nepaklydom,
Nebent tik kas kartą septintą,
Kai grindinio kaisdavo plytos.
 
Deja, šilumos jos nelaiko –
Todėl šiapus lango atvėso...
Žuvis nebeturi jau laiko
Ir skuba nunerti į šviesą.
 
Ji ryja mane, sapną tavo –
Purienų pievelę ir naktį,
Kuri niekada nemelavo,
Tik aš nemokėjau apakti...
 
2018 m. sausio 11 d.