Deja, iš tos didybės tik trupiniai palikę,
Kieno kokia kaltybė, kad taip įvykę,
Didingą praeitį vien pilių sienos mena,
O kur esi žmogau, tu pajūrio smiltele.
 
Ir nepakanka vien tiktai ginklu mosuoti
Ir žemės gabalą krauju išsikovoti,
Reikia mokėti išlaikyti ir auginti,
Ir tai, ką iškovojai, kai reikės apginti.
 
O kad apginti, reik tikrai mylėti,
Nes tą, ką myli, mirdamas tikėti,
Nebus apleistas ir vėjais paleistas,
Kiekvienas kraujo lašas bus pasvertas.
 
Už ką, už kiek atseikėjo pjovėjui,
Nors gal ir dideli darbai regėjos,
Bet ar teisingos, sveikos buvo pjūtys,
Tai atsakyti gali laiko būtys.
 
Todėl tiek kartų reik raštus skaityti,
Kol žodžio esmę gali su džiaugsmu praryti,
Ir nebijoti pripažinti, kad Klaida, nors ir mažytė,
Gali didžiausias karalystes pražudyti.