Vienatvės pasaulis
Kodėl nurimai, bet nenutilai –
palūžo sparnai, skrist negali,
pliki medžiai, tolimi aidai –
motina žemė visad su tavimi?..
Aplanko saulė, palydi vėjas,
prasilenkiančių žvilgsniai mieli,
ilgas kelias – jautiesi niekur nenuėjus –
gyvenimą regėjai iš arti...
Beliko akimirkos – laukt ir laukt,
gal vėjas atneš kažką iš toli,
svetimą pasaulį priimt, nesmerkt –
norėtum padėt – nieko nebegali.
Deja, ir kito sielą suprast sunku
ar pasirinktus netikrus kelius –
savo naštą po žingsnelį tempi,
aplink tegirdi žodžius malonius...