Ant bangos nemarios mano laivą likimas sūpuoja.
Vis į priekį yriuos su žuvėdrų pulkais ant plačiųjų
Sparnų, mano dainą banguojanti jūra siūbuoja.
Tas ošimas bangų lyg lopšinė mamos, jūros smėlis
Lyg vygė šilta, užsnūstu ir nubust nebenoriu.
Šitoks miegas saldus , su žuvėdrų klyksmu,
Gal tikrai ęsam jūros vaikai?, gimę vėjuos sūriuos,
Vandenyno gelmių sūkuriuos, gal todėl saulė, jūra
Ir smėlis, - ramybės lopšys. Vėl užmerkiu akis
Ir supuos ant bangų, mano laivas vėl nešamas sapno
Lyg vygėj sūpuojas. Amžių glūdumą vėlei šaukiu,
Kad pažvelgti į ją, bent akies krašteliu. Tik žuvėdra
Pagavusi šauksmą sparnais man pamoja...

2018.02.11.