Tai ne mano kelias dulkėtas
nuvingiavo gimtais šlaitais.
Varsto vėjas langą iš lėto
pirkelės, kurioje liko
tavosios viltys,
per saulėtos, paauksuotais kraštais.
Ten dabar naktimis vorai smaginasi,
regzdami niekinius savo tinklus.
Ant susenusio pūvančio rąsto
parašei eiles iš širdies
apie savo gyvenimo kaštus,
su praleistomis netyčia raidėm.
Neliūdėk, kad likai nesuprastas,
palydėtas piktokų juokų.
Mes visi nevalingai
kartojame nūdienas, gyventas kitų.
Tokios pačios nusėda dulkės
ir ant mūsų tegul
moderniai asfaltuotų kelių.