Viskas, kas buvo, praeis.
Viskas, kas bus – tiktai ašaros.
Bėga medus – gal koriais,
Bėga... O galbūt vien laša jau...
 
Bet nesvarbu – juk išties
Jis išragautas ne kartą
Ir ne bite tu jauties,
Avilį metęs už vartų.
 
Metęs save praeitin,
Metęs, kad vėl nusigręžtum.
Tai, ką jautei, neatims –
Jausmas neturi juk krašto.
 
Jis be pradžios, pabaigos,
Vidurio irgi nerastum.
Metai arimą vagos...
Ir tik galulaukėj – kas tu?
 
Ąžuolas, o gal akmuo?
Gal tas piemuo be norago?
Ne, neprisėsk, nerymok,
Verski lauke naują vagą.
 
Gal kažkas bloga sakys –
Vargšas ir tu, ir likimas...
Tam nusijuok į akis –
 Būsiu tik toks, koksai gimęs.
 
Ark, kol nėra dar laidos,
Kol saulės rankos virš miško –
Vakaras vėl pakartos
Rasą, kuri nuolat tyška.
 
Birs ji veikiausiai rytais –
Tai ir yra tavo ašaros....
..........................................................
 
O po to dienos ateis –
Dienos, kurių visad maža tau.
 
2018 m. vasario 2 d.