staipos stirnos žaliaakės,
patinai visai apakę –
šitiek grožio, tiek gausos –
ir iš to jokios naudos?
kapso žemę jie kanopom,
akis varto, kvėpuoj šnopom –
ką, stirnaitės šiaip ganysis,
patinai kol baubs neknisę?
juk galiūnai ne šiaip sau –
pedagogai ir daugiau –
režisieriai, politikai –
visus veda galas plikas.
nors vasario viduriukas
paslėpsnius pavasariukas,
nors pakaušis beveik dykas,
klyne vis dar baravykas.

seilės tįsta, linksta kojos
aplink stalą paropojus,
patinėliui visai striuka –
gal parodyt trikampiuką?
ne, rimtai, gal iš tiesų
kombinaciją trijų –
suraityt be jokių triukų
špygą riebią neužtrukus?
jei galva nesusisuko
nuo nupigino vyniuko,  
žandan pykštelt antausiuką,
čiau, adjos – ir baigtas kriukis.

o po metų dešimties
sprogdint bombą kaip išties
geismu karštu suputojęs,
jis voliojos man po kojom.
kas tiesa, kas pramanai –
nieko tikro nežinai,
už tai sprendžiant, kas ir kaip,
sutrumpėja vakarai.

ir močiutė Marija, prisiminus,
kaip į ją pusbernis piemuo Vaciukas,
kai ji buvo nusisukus, metė
šiltą karvės blyną ir vis laikė kelnių klyną,
sako – ale va kaip yr, matai –
priekabiavo... negerai...
reiks papasakot Juozukui –
pakraus malkų tam dundukui.

jei nėr šitam senaties,
bus dar veiksmo, bus išties...