Tylų žemas vakarų
Ažu lungą pūga. Skrieja vėją nešamas snaiges. Stoviu viena pretemoj ir veiziu pra lungų. Štai snaige nori nuslaist un
medžią, katras auga pre namą,ale vėją gūsis jų pagauna ir neša nežinamu kryptim. Pagaliau jų nutupda un palunges,
kur ana pamažu tirpsta ir išnyksta.
Taip gal ir mūsų – žmanių sielas, atatrūkusias na kūną, bus nešamas nežinama kryptim
Kaks trumpas žmagaus gyvenimas ir nenuspejama baigtis, kaip tas snaiges, nešamas veją...
Gerasis, nepažįstamas žmogau, gyvenimą kelliautajau, gal mes ir nebuvam sustikį, ale ašei, kaip ir tu, laukiu atjautąs
gyvenimą rudeny, venatvej. Žinau, raikia išmokte venatvej nepalūžte, ale savi inveikt nėra lingva, tadu raikia pasakyte sau
GALIU, ale, be žmanių pagalbas, jų draugystes – sunku. Sunku, kai niekas neskuba ištieste runkas...
Tokia markatna ta žemas vakarą tyla. Aš viena jas negaliu pakelte, šaukiu mintim kažnąkų, ale manįs niekas negirdi.
Dungau, suteik man stiprybes gyvenimą rudeny venatvej būte. Aždek žibintų, kad anas kelių mum nušvestų. Ataik ta keliu
nepažįstamas žmagau, un žemas baltų švintį, – pasdalinsma venatvi pusiau, ana bus abiem lingvesne... Taigi, ataik ir
PASEDĖK
Pasedėk su manim virtuvej pre stalą.
Tegul bus šita vakarienę dviem.
Čia senai jau puodai šąlam –
Negaminsi gi tuščiom kedėm...
Pasedėkim nars rozų dviese
Du venatvei pasmerkti vaikai.
Tu seniai savą virtuvej vienas,
Ale ir ašei labai seniai.
Išlydėkim šitų savą skausmų
Gerdami kavų, kal da garas kyla.
Pašnekėt ir paskui suspėsma,
jegu inveiksma abu šitų tylų.
Pasedėk su manim virtuvej pre stalą.
Tegul viskas taip ir lieka dviem.
Nelinkėk man vienai visą gerą, –
Palinkėk garą mum abiem.