Šį̃ryt atskrisk dienos užmiršimu
Ant plyno lauko ar ant upės ledo –
Aš tavo nuoskaudas savin imu,
Nes mes abu paklydę ir praradę.
 
Nes mes abu – du paukščiai be lizdų
(Bet argi žiemą jie turėtų būti?),
Juk tu sparnais plasnoji, aš plazdu –
Tik  pavėjuĩ... Tik kartais... Tik truputį...
 
Atskrisk, kai snyguriuos baltai
Ir nematysim net arčiausio krūmo,
Nutūpk šalia... Žinau, kad moki tai –
Paguost, pamiršus prarastą artumą.
 
Šermukšnių uogas galbūt užpustys –
Tegul... Dabar nebetikim raudoniu.
Pabūsime šiam šaltyje kiti...
....................................................................................
 
Dvi sniegenos prisiglaudė tik su viena viltim,
Tačiau pamiršusios pamiršt
Aitrių šermukšnių skonį...
 
2018 m. vasario 9 d.