Ištraukos (4)

VII

Pakeliui namo mano svajonių apie stipriuosius gėrimus transliaciją nutraukė žodžiais sunkiai nusakomas reginys: odos spalvos geležinkelis, ilgas ir, pagal orą, dar ganėtinai nepadoriai apnuogintas, stotis įsikūrusi trumpame, pūstame sijone; panašu, kad ten pardavinėja labai skanias bandeles. Arba kibinus. Žodžiu, kažką iš tešlos. 
Aš nežinau, ar ji specialiai neužsisegė savo juodos, odinės striukės, ar ji tokia aptempta, o krūtinė tokia didelė, kad du užtrauktuko takeliai per kalnelius nesueina. Nuogas, status kaklas, lyg uola šauna į viršų, uoloj išraižytos aštros linijos, smakras pakeltas aukštai į dangų, lūpos šiek tiek stumteltos į priekį, bet labai skoningai, kiek padykusiai, bet elegantiškai. Ir užbaigiant „blogos mergaitės“ išvaizdą – akiniai nuo saulės, ant kurių krenta juodi, tiesūs plaukai. Bėgiai – geriausias reginys.
All aboard! 
Kaminas cypia leisdamas karštus dūmus, velenai po truputį pradeda suktis, traukinys pajuda iš vietos. Tai yra gana sudėtingas manevras, kadangi technika pasenusi ir posūkis labai staigus. Privalu pataikyti į šitas vėžias. Lėtai įsibėgėju, tačiau kiekio mano judesyje nestinga – didžiulę masę tempiu paskui. Bėgiai pasisuko ir artėja, ji eina troleibusu lyg podiumu, aš stengiuosi neatrodyti iškrypęs ir nespoksoti į jos nuostabias, skanutėles kojas per ilgai, o ji, priėjusi visai šalia, apsisuko labai grakščiai apie savo ašį, sijonu vos nenušluostydama man nosies, ir nutūpė, lyg paukštė, šalia – kiaušinių perėti. 
Jos keliukai smulkūs ir karšti, niežti delnus, noriu paglostyti. Jos šlaunys kaip saldūs, minkšti pyragai, padėti panosei, kai labai noriu valgyti, bet nežinau, ar centų užteks, niežti pirštai, noriu pačiupinėti. Iš po jos sijono sklinda kažkoks keistas, karštas ir saldus aromatas; atrodo, kad nuo šio kvapo ir oro dalelių trinties jai niežti ar kutena tarpkojį, todėl ji šiek tiek prasiskėtė, kad tai nebūtų taip įkyru, niežti lūpas, noriu...

VIII

Prakirstas antakis, į akį bėga kraujas. Prakaito smarvė. Treneris kažką rėkia į ausį, man nuo smūgių sukasi galva ir aš nieko nesuprantu. Ringo mėlynajame kampe stovi giltinė, galanda dalgį. Už ringo pilna salė žmonių, jie šūkauja, geria ir rūko. Vienintelė lempa visoje salėje apšviečia tik mus ir kvadratinę erdvę penkių su puse metrų kraštinėmis.
Išeina teisėjas, aš pakylu, giltinė išsišiepia, bet aš per jos apsiaustą nieko nematau. Iš tamsos išnyra pusnuogė mergina su ženklu „Round 49“. Gongas. Rankos pakyla, ginuosi ir išsisukinėju. Gaunu į kaulus. Bandau atsišaudyti, bet smūgiai prasmenga kiaurai. Kova su šešėliu.
Giltinė išsitraukia peilį, kardą, muškietą, pistoletą, automatą, papjauna ir peršauna mane, aš netenku sąmonės, o atsipeikėjus vėl prakirstas antakis, į akį bėga kraujas, prakaito smarvė, treneris kažką rėkia. „Round 50“. Ir taip kiekvieną dieną.
Pomidoras