Plaukia debesys tarsi laivai,
Į jaunystę grįžtu lyg pūkiniais kalnais,
Pirmą meilę menu, nors ji man jau
Širdies nebespaudžia. Mintyse atbulinį įjungus
Keliauju laiku ir staiga suprantu, – aš jau ten,
Ir jaučiu, kaip vėl viskas sugrįžta.
Tam laike gyvenu, vėlei myliu, kenčiu,
Ir artodo taip tikra, pradingsta net laikas čionykštis.
Paukščiams lūžę sparnai, vėl plasnoja laisvai.
Mes ir vėlei tenai, užsimiršę metus, vėl jauni, vėl
Į atkarpą tą, vėl į laiką sugrįžtam. Tu žvelgi į mane
Taip keistai, tik akies krašteliu, šypsena užslėpta,
Ji pasako daug ką, ką mes žinom abu, taip arti vienas kito
Po metų ilgų. Ta akimirka grįžo, tas jausmas iš pievų žalių.
Laiko ratą atsukt atgalios. Rodos, ką tik  mylėjai mane, aš tave,
Rodos, grįžo mums ši dovana, daros keista, aš vėlei jauna.
Tik akimirka, ji tik viena, ji pažadino mus tarsi vėjas
Užsnūdusius nakčiai paukščius ir išskrido išskleidus sparnus.