Tarpe visų pavasarių,
Tarpe visų miglų,
Esi tik laiko ašara,
Ištryškus iš akių.
 
Už tai,  kad viskas laikina,
Už tai, kad taip trapu,
Tarp to, kas yra amžina,
Tarp tų, kur gyvenu.
 
Nusimetu, nusiprausiu
Ir rodos vėl šviesu,
Bet vėl užplaukia debesys
Iš sielos pakraščių.
 
Ir gaivinu ir glostau ją
Ir prie savęs glaudžiu,
Jaučiu, kaip jėgos grįžta
Su  muzikos garsu.
 
Kiek paslaptingo liūdesio,
Kiek verksmo graudumos,
Atrodo, kaulus judina
Link sielos gilumos.
 
Kas mes tokie be muzikos,
Jos magiškų garsų,
Ji saugo mus ir grūdina
Ir keičia pamažu.
 
O tas garsų pasaulis,
Toks pilnas paslapčių,
Ten kiekvienam po saulę
Po  trupinio kančių.