Kur nebegrįžtama, kur uždarytos stotys,
Sutiko mudu, glaustės ir sekiojo vėjas,
Tarytumei kažko nepamiršto ieškotų...

Eini šalia... Į delnus lengvos snaigės krenta...
Menu, ką pametėm. O ką dar galim rasti,
Kur upė keitė vingį, graužė laikas krantą?

Ant plaukiančios lyties tada neišsilaikėm.
Nešluostyk... Tai ne ašara – ištirpus snaigė.
O atsisveikinant priglusk dar... Tiek tereikia.