Beda pirštais seniai neišgrynintos tiesos,
Tylios frazės pagilina kenčiančią esmę.
Vis svarstau, ar giliai savimi prisiliečia,
Ar jaučiu, kaip nudegina mintį jautresnę?
 
Laikas gydo, o gal pamažu numarina
Pasisėjusią viltį, esybe įaugu į samanas,
Apkerpėju buitim ir reikmėm, ir sulyginu:
Ką turėjau, jaučiau – dabar nebegalima.
 
Nes atbukus esu išgyvendama prievarta
Ir nei kūnu, nei siela daugiau nebemyliu.
Savanaudė – galbūt, savyje užsisklendus bedievė,
Mano žvilgsnis į sniegą, o žodžiai kurti ir nebylūs.