Kai vakaro sutemos spalvina dangų, 
Diena po blakstienom pasislepia jaukiai,
Naktis mano skausmą nebylų suranda, 
Aš sapno, paguodžiančio širdį, vis laukiu...

Sapne glamonėsime žvilgsniais viens kitą,
Tyloj prakalbės susiglaudę mūs širdys,
Svajonių vainiką nupinsim lig ryto,
Švelnumas raudojantį ilgesį tildys...

Bet sapnas vėluoja šviesioj mėnesienoj,
Ak, paukščių take pasiklysta svajoklis,
Pamerkia jis akį dar žvaigždei ne vienai,
Tamsiam debesy pasislėpęs klajoja...

Giliai atsidususi, kalbinu naktį,
Išleidžiu aš ilgesį sapno ieškoti.
Rusena viltis, pamažu baigia degti...
Belaukiant išaušta vėl rytas miglotas...