Atodūsis, akimirka stangri
Nepasileidžia velenu švytuoja
Tokia stipri, kaip dūžis iš arti
Išspardo kadagius, aš šluoju,
tu – šlubuoji.

Kandi lipšniai nuo vingio
Susivėlus, o gal tik susivėlinus
Nakčia ir suputojus ant alaus
Šešėlio, bokalo parko angare.

Meandrom išsibuvus ir įaugus
Į žiotis susumavusi taškus
Kiek tu laimėjai šiugžda kaukės
O man laimėjus kelsim kvadratu.

Aukštas kepures, plokšteles
Jos groja kaip bachas šoka kojom
Į rankas. Kaip seno vagio ševeliūrą
Numes ant pūsrusio laiptelio... nebe tas.

Ryškiausia pižama sustingęs balkone
Į kadrą vakaro šalčiausio įsisukęs
Jau metai kaip nesu tavo dama
Jau metai, kai metu tave nubudus.