kai nakties pariby su tamsa susilieja aušros perlamutras 
ir pilkumo švytėjimas glosto užmerktas akis, 
tik blakstienos nerimstančio virpulio mostais
išbaidys šėmą ilgesį – šviesoje gal apakęs paklys...

kai naktiniai drugiai glamonės gležną priešaušrio tylą, 
pasislėpę šešėliai paveikslus spalvotus tapys,
iš laukimo rūkų lyg beveidis vaiduoklis iškyla –
ir ant slenksčio prisėda pavargus klajūnė viltis.

nusivilks šaltą sopulio rūbą, kurs rietė į apmaudo kuprą, 
kol kvėpavo mintim, kad jau niekad atgal nebegrįš –
ten, kur pėdos dar veda į mums brangų uostą,
kur tavim vis banguoja gaivinanti jūros vilnis.