Aš nežinau, iš kur šviesos tiek matos,
tiek imas vaiskio, spindulių –
nes saulė sėdi Viešpats ratuos
ir rieda amžinu keliu.

Nes žeria šviesą mostai platūs,
ir kelias žemė iš gelmių,
ir rašo dangūs lapų lapais
gyvybės raštą rašalu žaliu.

Ir tu, žmogau, šiuos žemės raštuos
rašmuo, gal žodis, gal skiemuo,
ištars lietus, žvaigždė, pasaulio kraštas,
ir atsidus pakelėje akmuo.

Kad tu pasauly prasmę rastum,
kad būtum amžinai dermėj su juo!