Aš žinau, tu – krentantis mėnulis iš dangaus;
Pančiai, rišantys gyvenimo džiaugsmus.
Tu žinai, aš – saulė, kerpanti žvaigždžių kasas;
Laisvės skonis mažo vaiko lupose.
 
Aš žinau, tu – kalnas, stovintis ant mano tako;
Pelkė klimpstančiam nematomam likimui.
Tu žinai, aš – lauko vėjas, skriejantis per greitai;
Upė, tekanti per ateities nebylų sapną.
 
Aš žinau – pavyti neįstengs manęs jau niekas,
Net jei pats Resas vysis su savais žirgais.
Tu žinai – surinkti nepavyks visų nukritusių kasų,
Net jei pati Alektrona padės tau susirinkt.
 
Aš žinau, ko kaukia vilkas prieš mėnesieną –
Taip kaukia siela, įkalinta krūtinėje.
Tu žinai, nepavyks nutildyt auksinės lakštingalos –
Namai jos ne stebuklingas narvelis.
 
Aš žinau, tu – žaizda, negyjanti manoj širdy;
Stiprus vynas, svaiginantis užmigusius jausmus.
Tu žinai, aš – lietus, ištirpstantis ant kopų smėlio;
Vaivorykštė, pranykstanti tavam danguj.
 
Aš žinau – mana širdis kraujuos ilgai šviesoj;
Aš – feniksas, iš pelenų pakilęs dėl tavęs.
Tu žinai – minčių šešėliai slepias tamsoje;
Tu – medžiotojas, nušovęs aukso paukštę.