Štai ant lūpų vėl žodžiai keli,
kur į posmą jie tau įsiprašė,
gal guodies, o gal taurę keli
už svajonę ar ateitį gražią,

gal ir vėl nepaklydęs – kely,
lyg ne tu, lyg pats laikas parašė
sietuvoj, debesy, gal smilty
šitą būtį į paukštį panašią,

ir ji kelias ant vėjo sparnų,
netgi saulės, žvaigždynų ji siekia,
ir stebiesi, kaip visa darnu –
sėkla, daigas ir grumstas, net sliekas,

o dabar aš jau tašką dedu –
tegu šis sakinys pasilieka.