Jei turėčiau tik vieną atodūsį
Jei turėčiau tik vieną atodūsį,
Aš tikrai atiduočiau jį tau –
Tarsi žiedlapį Èdeno soduose,
Nors tų sodų aš jau nematau.
Nežinau ar bent gali jie būti,
Nes šarmoja ne tik smilkiniai...
Išsibarsto ir metų likutis...
O kadais... O kadaise... Seniai...
Taip, menu tą žydėjimą vyšnių,
Tas spalvas, tuos kvapus... Ir juntu!
Tad veikiausiai dar sykį sugrįžčiau
Prie jaunystės naivios pamatų.
Ir dar sykį suklydęs neverkčiau,
Tik dėkočiau, kad tai – dėl tavęs...
Tegul vėjas šiaurys baltakartis
Užpustys miesto aikštes, gatves.
Užpustys net duris, namų langus –
Varpą rotušės judins vis tiek...
Ir turėsim mes savąjį dangų –
Baltą skliautą virš stalo, kėdės.
Ir virš rūpesčių, liūdesio, pykčio,
Virš to visko, kas buvo ne taip.
Bet vis viena tenai pasilikčiau,
Tau taip pat nebeleisčiau išeit.
Juk mes dviese ledus ir sniegynus
Ištirpdytume saule karšta...
Ir todėl... Ir galbūt... Kas ten žino –
Praeities nebeslėgtų našta.
Štai dėl ko laiko veidrody rodosi,
Kad keliu ne ėjau, o kritau...
..............................................................
Nors žinau – paskutinį atodūsį
Bet kada atiduočiau tik tau.
2018 m. vasario 1 d.