Ruduo. Ir miškelis gėrybėm dosnus:
Kam grybais, kam uogom, kas randa ragus.
Mėgėjas grybauti namuose yra,
Negali be miško, kad jį kur bala.
Taip kartą eilinį ištrūkęs miškan
Surado ragus ir parnešė man.
Šalia baravykų didžiausios krūvos
Pūpsojo ragai – ir tiek tos naudos.
Na ką, susitaikiau, ant spintos padėjau,
O kai nusibodo – išmesti norėjau.
Gyvenimą jaukė, kad juos kur bala,
Ir štai pasitaikė puikiausia proga...
Užėjo klebonas Kalendos metu
Ir nužvelgė godžiai gražiuosius ragus.
Pasiūliau ganytojui juos dovanų,
Džiaugiausi išvengus aukos – pinigų.
Patenkinta sau pasitryniau rankas,
Išpyškinau vyrui šią žinią... Tai va,
Žiūrėk man, mielasis, kol esam kartu,
Kad man nereiktų  įtaisyt tau ragų,
Kitaip jie šakosis, kol stogą nukels,
Teks būt be kepurės ir ausys nušals.
Tai tokios tokelės, tai tiek išminties...
Branginantys žmonas – ragų neturės...