pilnatis patylės
šios nakties pilnatis patylės
nei už lango neramaus vėjo gūsis
tiktai sapnas per pievą gėlėtą lydės
ir dar jausmas švelnus abipusis
įsikibom likimui į ranką
ir nuėjom vingiuotu keliu
proto balsas kalbėjo... net šaukė
atsakiau – aš kitaip negaliu
negalėjai ir tu tarsi girtas
kai nervas atvertas lyg tyčia nakty
pulsuoja pašėlusiais žodžiais toks tvirtas
visa kita pranyksta jų apsupty
nežinia kokį pokštą mums mestels
kai gyvenimas toks susivėlęs
mes sutikom tikėti ir laukti ir melsti
ir atidavėm laužui save tarsi vėles
pagaliau nesvarbu kaip save paaukoti
kai nutrūkusi mūsų būtis tarsi plunksna
radusi dangų dviems ims dėkoti
už akimirką žemės paunksmėj...