Tave Dievas supras
Iš kur mintys atplaukia?
Iš kur sąmonė gimsta?
kad gali pabendrauti
Vienas pats su savim.
Gali ko nors paklausti
Ir atsakymo laukti,
Tik pakalbinki tylą
ir ji tau atsakys. Tyliai, tyliai be garso,
Tiesiai, tiesiai į širdį, tu pajusi, – tai ji.
kada gumulas gerklę užspaudžia
Ir nė žodžio ištart negali,
Iš kažkur upeliu mintys plaukia,
Rieda ašara skruostu sūri.
Labai keistas pasaulis
Ir tik lašo tetrūksta, kad jis dužtų
lyg stiklas, subyrėt į šukes,
Kad jis trūktų lyg siūlas
Svorio jau neatlaikęs ir netaręs
Nei žodžio uždarytų į rytą duris.
Kas galėtų dilemą išspręsti?
Niekas kitas, tik pats ir išbandęs
Tau skirtąjį gylį, jei įstengsi
Iškilt į paviršių, tave Dievas supras.