Koks įspūdingas po Saule Žemės kelias,
Esi mažytis taškas Visatos ekrane,
Gyvybės pilnas bendras mūsų namas,
Ir kito tokio nesurandame, deja.
 
Esi Tu mūsų paukštė keliauninkė,
Tavasis kelias ilgas ir sunkus,
Kas šitiek akmenų aplink Tave pririnko,
Kaip mums Tave apsaugoti nuo jų randų.
 
Tu priimi tokius, kokie mes esam,
Ir dovanoji viską, ką savyje turi,
O mūsų siekiai tokie gilūs, tokie platūs,
Lig pat Tavos širdies, kad net sustot gali.
 
Kai perpildom Tavos kantrybės taurę,
Išsiverži galinga ugnimi,
Ir okeanai ima garsiai šniokšti,
Ir vėjai švilpia lyg kulka staigi.
 
Tačiau ir vėl ramybė grįžta Žemės uostan,
Gyvenimo bures įtempę sukamės kartu,
Kas paskaičiuos, kiek kartų skęsta,
Kiek kartų kilta ir skubėta vėl laiku.