Ta mūs žiema žiemužė tarsi nuotaka kokia – 
Apsirengė suknelę akinamai balto grožio,
Atšoko vestuves su šalčio muzika trankia
Ir pažadėjus būt ištikima, kitur išdrožė...

Rytais neišsiskleidžia ledo gėlės ant langų,
Stiklu tik rieda gailios apgavikės ašarėlės...
Be šerkšno kailinukų liūdi medžiai, jiems baugu –
Taip skaudžiai vėjo blaškomas nuogas šakas užgėlė...

Ir aš dar noriu prisiglausti prie baltos žiemos,
Jai pakuždėt į šaltą ausį paslaptį didžiausią...
Tikiu, kad medžiai pažadukei žiemai dar pamos,
Ir nuostabių gėlių, pražydusių languos, sulauksiu...