Nemoku atsisveikinti dėl nieko –
Sena knyga, seni draugai...
Jie, regis, buvo per ilgai,
Bet tuštumą jauti –
Kada nelieka.
 
Knyga – viršelis, puslapiai bei raidės,
Gal artimų minčių seka...
Ir, pagalvoju, o už ką
Pažymi jas – skaičiuoja...
Tik ar skaitę?
 
Kaip ir draugus –
Per daug jų
Arba maža...
 
Tačiau esmė tikrai ne čia –
Pažįstamam miške erčia
Atrodo tarsi negrąžintos grąžos.
 
Nereikia atsisveikinti, nereikia.
Verčiu ne paskutinį puslapį,
O pradžią...
.....................................................................................
 
Viršelis koks nušiuręs...
Teprasmenga skradžiai! –
Viskam (ir man...) ateina savas laikas.
Išmokau jį įvertint.
Ir žinau už ką...
 
2018 m. sausio 19 d.