Grimasos

Sukabini.
Mintis lyg skalbinius ant virvės.
Išdžiūvę bus kitokios,
suderinto skambėjimo,
be vandens.
Ir nesvarbu, upelio
ar iš čiaupo.
Susitrauks lig pakantumo
viskam, ką išnešiojam
ne širdyje, o saujoje.
Iš žodžių juk pastatom
puošnų obeliską,
atokiai nuo saulės.
Meilėje viens kitam prisipažįstame,
akis pridengę delnu.
Raudoną rožę pasitelkiam simboliu,
o iš tiesų tik atkišame
kotą dygų ir pasišaipom
iš kitų kraujuojančios dalios.
Reikėtų šiam nykiam pasauliui
leisti sau lig pamatų,
ir net giliau, išnykti.
Neleisti ilgus šimtmečius atgimti.
Bet ir tuomet, manau,
dėl žmogiškos kaltės,
kartosis viskas iš pradžių.

2018-01-20
Mira Mira