Kai tavo gatvėj bus šviesu

Tavęs, suprantama, nevertas
Ir tai kalbu aš iš tiesų.
Tačiau atmink mane bent kartą,
Kai tavo gatvėj bus šviesu.
 
Kada bažnyčių liauni bokštai
Švytės tik švel̃niai mėlynai –
Ant jų nukritęs skliautas plokščias
Taps pieva – žydinčiais linais.
 
Ir ten skraidys tik geros mintys
Plaštakių geltonų pulkais.
Todėl norėsi padalinti
Savas mintis visiems dykai.
 
Ir dar ketinsi atiduoti
Daug šỹpsenų bei daug širdies,
Nes neklausys tavęs vėl protas,
Neklaus jisai, kaip tu jauties.
 
O jáusiesi tu, kaip tą kartą –
Laiminga ir galbūt... paika –
Juk mano priesaiką lyg maldą
Tu neužmirši nė už ką.
 
Bet tai bus žodžiai. O kur veidas?
Kur jausmo gylis, kur jėga?
Nejaugi atmintį paleidai?..
Betgi šiandieną tu paika.
 
Tad vėl galvosi – galbūt vertas
Ir gal  prisíekė iš tiesų...
.........................................................
 
Prieš saulę debesėlis baltas,
Tačiau dėl to vis tiek šviesu.
 
2018 m. sausio 26 d.
 
kaip lietus