Savų tarmį girdim na lopšią.
Jų išmakina mūsų tevai.
Ir nevalia jąs ažmirštę,
jegu ir gyveni kitur ir ilgai.

Tarmes, pratarmes tagul mum lydi.
Tai prigimtis sena.
Lūpam ukštaičią, dzuką ar žemaičią
vis kitoniška tarsena.

Gražu tarmiškai utariote,
žmogui ūpų davanote.
Tarmiškų žodį girdėt miela,
jamy jaučiam žmagaus sielų.