Išlikti sąžiningu? Nevogt, nešmeižti?
Purvu nesitaškyti? Netrypt žmogaus?
Ir gerbti motinas senas? Jums keista?
Prabilti apie tai sunkiau kaskart, sunkiau?
 
O kur tikėjimas tom tūkstantmetėmis tiesom?
Kur meilė Tam, kuris many, tavy ir kitame?
Kur ta šviesa? Ją užgesint ir pasityčioti iš jos?
Mes žmonės, pasiklydę džiunglių tamsoje...
 
Ir draugo išdavyste susitepęs – jums herojus?
Net kgb dėmes nuplovęs svetimu skausmu?
Akliesiems pasekėjams stabu tapt užsimojęs?
Ir pučias kalnas, kalną kraunantis mums ant pečių...
 
Ir kviečia į medžioklę putojančių skalikų šutvę –
Sutikt negali – ant kubilo, ant kalno užsiropštę,
Skalambija trimitais, būgnais trankos, dūdą pučia –
Skalikais užpjudyt laimėtojus, savu purvu nutildyt trokšta...
 
Tokia šiandienos realybė, Lietuva, Tėvyne,
Vertybės? Kokios? Net Vaivos juosta pagrobta...
Ir ja Tau burną užkemša, vaikus vaivorykštėn suvysto,
Kudirkos aikštėj Himną apdergia – kodėl? Už ką?
 
Tačiau, Tėvyne, dar gyvena Tavimi Žmogus – ne aklas.
Ir mūsų daug – kentėjome, tikėjome, dar laukėme
Visi – išvyti ar dar likę, nutildyti, su virvėmis ant kaklo –
Numesime mes jas! Nors ir medžioja, šunimis apskalija.
 
Nes jiems išlikti sąžiningais, nešmeižti ir nevogti,
Purvu nesitaškyti, netrypti oponento, net paprasto žmogaus,
Vargu, ar besigaus... Bet laikas niekintiems išdrįsti atsistoti
Ir nebeleist, Tėvyne, vėl žeminti Tave, užtemdyt net Dangaus...
 
2018-01-30