Tu neliūdink širdies, balto beržo šakom nors paliesk,
Nors akies krašteliu mano žemę nutolusią liesk.
Nors lašelį vandens iš pilkų debesų, paukščio
Giesmę atsiųsk iš pražydusio sodo baltųjų ūkų.
Jie tokie artimi ir kartu tolimi iš jaunystės dienų,
Aidu grįžta ir vėl neramu, kaip tada, taip dabar
Mes visi pasiilgstam dienų, nužydėjusių sodų baltų,
šalto šerkšno gėlių ant stiklų ir vilties žiburių,
Ant senos obelies vėlų rudenį laukiančios vaisių saldžių.
Paukščio giesmę atsiųsk iš pražydusio sodo ūkų...