Lyg jausmo dumplės – susitikom, išsiskyrėm.
Gal grojom džiugesio ir ilgesio tokatą?
Antrojoj fazėj trūko batuos žvyro,
Pirmoj sparnais užsiaugintais plakėm,
Greičiau, greičiau, kad nei viena sekundė
Duotos saldybės pro pirštus neslystų.
Lai iš to sapno sąmonė nebunda –
It Viešpats nieką paverti į viską.
Lig tol, kol saujoj lieka sauja žvyro,
Kol ilgesys aukštom natom nelūžta.

Gal sapnavau – mylėjom, išsiskyrėm...

Ar čia vargonai? Senas trūkęs būgnas.