Nesakyk, nieko man nesakyk,
Gal geriau jau tylos paklausykim.
Juk nuvylė mus žodžiai nesyk,
Išrėkti ir tylom pasakyti.

Dar ne gruodas, juk dar tik šalna,
Dar voratinkliai draikos kaip mintys.
Tarsi nuojauta virpa kažkas,
Ką reikėtų be galo branginti.

Ką reikėtų... Bet baigias giedra,
Ir kraštai horizonto tamsėja.
Paslaptinga, juoda praraja
Vis gilėja, gilėja, gilėja...

Gal neverta iš naujo bandyt,
Jeigu jaučiam, kad vėlei suklysim?
Nesakyk, nieko man nesakyk,–
Susiglaudę tylos paklausykim...