Keliuos melsdama atgailos Atpirkėją

Išvynioju laukimą į mėlynas ilgesio rites,
Tiška laiko purslai ant klajonių senų atvirukų,
Pasibelski trissyk, kai gyvenimas kūlversčiais ritasi
Ir likimo keliai nuo vyniojamo ilgo įtrūko.
Vėjas stelbia žodžius, ir balsus, ir užgimusią neviltį,
O juodi kaminai leidžia dūmus į laukiantį dangų,
Tu palieski švelniai lengvą sruogą bekraščio laukimo,
Kai šviesa ir šešėliai pailsta rymoti po langu.
Ratilai, ratilai — raibuliuoja vienatvė rugpjūty,
Peršti lūpas lyg sielą iš lėto laižyčiau prieš vėją,
Susitinkam liūdni, kiek kitaip nei kasdieną prieš liūtį,
Aš ir vėl suklumpu ir keliuos melsdama atgailos Atpirkėją...
Vasara7