Nuo ryto žaros iki blėstančios žvakės...
Nuo vaiko gimimo, nuo to ko nesako,
Nuo to, ko nežino, nors jaučia – nenori...
Nuo sėklos kritimo lig tuštumos korio.
 
Nuo keisto gyvenimo ciklo – mylėti.
Lig griuvusio namo, kai dangūs skylėti,
Kai lietūs vis čaižo, kai darganos drengia,
Kai puola ant kelių pažemintas vergas.
 
Nuo liūdesio, ilgesio, skausmo, pavỹdo,
Nuo sapno, kurį nesapnavęs išvýdau,
Lig virpesio sielos per lapų kritimą –
Dar tikintis – skleisis – dabar tik nurimo...
 
Nuo mano namų tuštumos ir rutinos
Lig slenksčio kitapus, kur vėjas parimęs,
Kad galią sukaupęs – pakeltų, išrautų,
Kad dugną į krantą banga išskalautų.
 
Nuo nyrio į gelmę, kai žuvys pamato,
Lig medžių viršūnių, žvaigždynų parado –
Lig to, ką pasiekęs gali ir nukristi –
Lašu gal lietaus, o gal ašara Kristaus...
 
Nuo mano minčių iki sakinio taško.
Nuo atvaizdo baloj, kai žengus aptaško
Ir lieka tik purvas...
.....................................................................
 
O gal – apdairumas?
Sudužo langai netikrų dangaus rūmų...
 
2018 m. sausio 22 d.