vėl sausio liūtys
kapoja akis 
gamtoj vien kataklizmai              
ir nežinia kas kaltas
nakty vaiduokliškai
krūpčioja miesto vaizdai
atspindžiais 
ant raukšlėto asfalto 

namuose
kur kvėpuoja būtis
pro langus nedrąsiai
pravertus
gaižiai šiepias teisėja naktis
mano nuodėmių
dar neatleidus

ji išrengusi sielą kankins
prie saviplakos kryžiaus
prikaltą
gal tiktai nukryžiuota
atgis
kada sąžinė riktels
tu kaltas

atgaila tau
paminklą statys
iš jausmų monolito iškaltą
už langų trauksis
slogi naktis
tarsi budelis
praradęs kardą