O prakalbėk, viltie, tu netylėk,
Vėl leisk man šypsenas dalinti.
Vėl leiski patikėt, kad strazdas
Sielos šauksmą girdi, ir būtinai
Jisai pragys, įsiklausyk, prašau,
Ir viltį atgaivinki.
Šį rytą snaigės leidžias taip lengvai,
Žiema ir vėl nutvilkdė širdį.
Prisiminimai iš prabėgusių žiemų
išlikę, nesušalę, vėl beldžia į tavus
Seniai užsnūdusius jausmus, vėl
Tiesia atminimų kelią,
Kuris išliks, neišsitrins iš atminties,
Jis gyvas bus, kol būsi tu, nes
Tai juk tavo mintas kelias.

2018-01-18