Aš tave išsopėjau  akiduobėm prarasto laiko,
Vienišystės tamsoj brinko nebylio ilgesio balsas,
Nesakiau, kad drumsti upeliūkščiai ištvino be saiko
Ir išliko tik užjūrio gėrimai žudančiai skalsūs.
 
Neišeik už ribų mano  mėlynai žėrinčio ilgesio —
Paskutinis eilėj pasiliko šoklus Arlekinas,
Tas alsavimas tavo šėtoniškai gildantis,
Aš pati lyg Pelenė iš vaikiško užmiršto  kino.
 
Vėl vaidensis man tyruos paklydęs vaikystės arkliukas,
Brauksiu šukom karčius, kol neliks apnašų apsėdimo,
Pasitraukęs lyg vaikas tu žaisi spalvotais stikliukais,
Aš sakysiu — miegoki, brangusis, jau audros nurimo.