- Blyn, nufirfino mašiną! Užmušiu sukas! Pakasiu, atvičiaju! - staugė raumeningas plikai skustas bandiuganų vierchas, o žmonių minia tuo metu šoko aplink liepsnojantį užeigos „Girtuoklėlė“ pastatą. Ant vejos gulėjo suguldyti užeigos darbuotojai, surišti, užkištomis burnomis ir sudaužyti kaip obuoliai - minios kerštas už girdymą myžalais vietoj alaus buvo negailestingas.

Ypatingas dėmesys buvo skirtas užeigos savininkei, kuri dar prieš pusvalandį buvo prašmatni poniutė su kailine apykakle ir paauksuotais akiniais, o dabar iš buvusio prašmatnumo beliko tiktai susitaršiusi ir apiplėšyta žiežula, visa purvina ir apsivėmusi, pririšta prie kėdės. Paakiuose mėlynės, nosis ištinusi - ko gero sulaužyta, burnoje trūko kelių auksinių dantų.

Vėmė savininkė dėl to, kad buvo labai sočiai prigirdyta myžalais - tais pačiais, kuriuos apgaule priversdavo gerti savo klientus, kaip „gyvą alų“. Keista, bet užeigos firminė produkcija savininkei nė kiek nepatiko, apie ką ir bylojo visą kūną tampantis jos žiaukčiojimas ir toks vėmimas, kad atrodė, tarytum ji tuoj išvems visus vidurius. Jos prieš tai valgytas maistas buvo pakankamai geras, nes ant apiplyšusios, bet dar blizgančios bliuskutės priekio, bei prie jos kojų ant žemės puikavosi dailūs žirniukai, morkytės, mėsos gabaliukai ir visa kita. Vėmalai subtiliai garavo vėsioje rudens naktyje, ir netgi pabuvoję ponios skrandyje atrodė taip apetitnai, kad rodos, imk ir valgyk.

- Jūs man visi dar atsakysit!!! Ek... Sudeginot mano privatų turtą! Sumušėt mane, padorią verslininkę! Ek... - žiaukčiodama rėkė poniutė, burnoje vis dar jausdama savo firminio myžalinio „alaus“ skonį, - Jūs nežinot, kokių aš turiu pažinčių! Bueeeee... - ponia vėl padavė iš skrandžio porciją žirnelių ir sukramtytos mėsytės, tiesiai sau ant krūtinės ir pilvo. Matyt buvo gerai pavalgiusi, nes vis turėjo kuo vemti.

- Tyliai tu, dura, tuoj kiaulę svilinsim, - tarė prie savininkės priėjęs jaunas studentas. Rankoje jis turėjo liepsnojantį deglą - kažkokią pastato nuolaužą. Poniutė net nustojo vemti ir su siaubu pasižiūrėjo į jį. Aplink kėdę susispietė daugiau žmonių, pasiruošusių grožėtis reginiu. Studentas prikišo deglą poniutei prie kojos, ir ore tikrai pasklido svilinamos kiaulės šerių tvaikas, nes ponia turėjo madą nedepiliuoti kojų.

- Aaaaaaaaaaa!!! Gelbėėėėkiiiit!!! Ek... Aaaaaaaaaaaaa!!! - savininkė žviegė kaip svilinama, o susirinkusieji piktdžiugiškai kvatojosi. Pakankamai pasvilinęs vieną, po to kitą koją, studentas jau norėjo imtis tarpukojo ir pažąstų - patikrinti, ar ir ten šeriai svils taip pat gerai, bet tuo metu ant peties jam kažkas uždėjo sunkią leteną. Studentas nustebęs atsisuko. Už jo stovėjo kampuotas skustagalvis su kostiumu, vienas iš tos blatnos šaikos.

- Ė, pacanas, sorry kad trukdau, - griausmingu balsu tarė bandiuga, - bet čia mūsų načialniko mašiną nukizdino, va neseniai. Visureigis juodas, niauktas, du septynioliktų metų. Gal matei?
- Jo, mačiau. Kažkokia pana su juo išvažiavo, šviesi tokia, smulki, su labai durnu ploščium.
- Ane? Kur nuvažiavo, į Vilniaus pusę, ar į Trakų? - bandiuga įkišo studentui į kišenę dvidešimt eurų, ir jau traukė iš piniginės kitą dvidešimties eurų banknotą. Pamačius pinigus, studentui net susisuko galva.
- Eeeeeeee... - nutęsė studentas. Iš tikrųjų jis nematė, kur pasuko Akvilė, bet dar kartą pasižiūrėjęs į dvidešimt eurų, tarė: - į Vilnių pasuko.
- Okei, dėkui pacanas, laikyk, - bandiuganas įgrūdo studentui į kišenę dar dvidešimt eurų, ir nulėkė link savų.

Kiek atokiau nuo degančio pastato ir viso šito kipišo, stovėjo dideli kaip spintos keturi bandiuganai, iš pykčio gniaužantys kumščius ir trinantys juos į delnus. Šalia stovėjo penkios peroksidinės kekšės ir nerimaudamos kramtė nagus. Penktasis draugelis priėjo prie jų ir tarė:

- Karoče, sužinojau. Merga išvažiavo su tavo tačka, nuvarė į Vilnių.
- Merga?! - sustaugė vierchas, - tai varom, gaudom greičiau!

Bratanai bėgte nulėkė prie tos vietos, kur buvo palikę mašinas, bet staiga sustojo vietoje kaip įkasti. Visa jų šobla buvo atvažiavusi dviem automobiliais - bratanai su juodu niauktu visureigiu, o čiuvichos su rausvu kabrioletu. Visureigis buvo pavogtas, ir dabar stovėjo tik kabrioletas - rausvas, kaip saldainis.

- Nu ne, aš tai su ružava nevažiuosiu, nafik, - storu balsu sududeno vienas iš skustagalvių.
- Nu tai blyn, su ružava važiuot tai čia vabše, ni pa paniatijam!
- Čia visai ni pa pacanski su tokia, mes gi ne gaidžiai, v natūre!
- Ė, krasavicos! Davai sėdat į tačką, ir kizdinat tos krysos gaudyt, staigiai! - sustaugė blatniausias. Cypačkos kaukšėdamos kulniukais pribėgo prie bratanų.

- Mum varyt?
- O tai kam, mum gal? Kas mes, gaidžiai su bobų tačka važiuot? Ten vis tiek merga, susitvarkysit. Sugausit, atidubasinkit kaip priklauso ir atvežkit mums ją bagažnike, spręsim ką daryt. Davai, lekiat!

Pupytės cypaudamos ir klegėdamos susigrūdo į kabrioletą. Sužviegė padangos, pakilo dūmai - kekšių ekipažas su prakasais skersas išlėkė ant kelio ir visu greičiu nurūko į Vilniaus pusę. Už vairo sėdėjo didžiapapė Kristina, kurios padidinti papai beveik rėmėsi į vairą.

- Božena, iš kur pas tave toks lakas nagų? Pipiec kaip blizga!
- Tai mes kai buvom Milane su Rička, iš ten atsivežiau.
- Duok pasidažyt, a?
- Tai galiu... Blembački, o kur mano kosmetička? Ai va. Laikyk.
- Dėkui. Blemba, kaip gerai tepasi! O ko jis toks tirštas?
- Tai gal sguščionkės daugiau įdėjo. Man Agnė sakė kad į nagų laką sguščionkę deda.
- Agne, rimtas? Eiiik tuuuu?
- Ką?
- Nu, rimtai deda sguščionkę į nagų laką?
- Kokią sguščionkę?
- Nu mlet, Agne, tu kaip be galvos... Kondensuotą pieną, nu?
- Ai jo, deda, man kirpykloj sakė draugė. Tu taip ir sakyk kad kondensuotą pieną, aš gi kavenska, vis dar neįsikirtau jūsų vilensko bazaro.
- Kavenska tu kavenska... Laikas jau Vilniuj adap... Apad... Kaip ten tas žodis?
- Koks?
- Nu tas gi, protingas. Kai atvažiuoji karoče į kitą miestą, turi ten adapatad... Blyn, koks ten žodis?
- Tai gal ten tas, kur apie kondensuotą pieną, kaip tu ten sakei... Gubsačačionkė?
- Nea, sguščionkė, ir čia visai ni pri čiom! Blyn, reikia intike ieškot, - peroksidinė kiaunė išsitraukė mobilų telefoną, ir kuriam laikui nutilo. Kitos tuo metu rado kitą temą:

- Kristina, o tau kai papus didino, tai irgi su sguščionke?
- Nea, ten kitaip vadinasi kažkaip...
- Stiklo vata?
- Nea, panašiai, bet ne visai taip... Irgi protingas žodis, karoče.
- Bet tai blembački, kiek daug tų protingų žodžių, visų net neatsiminsi.
- Adaptuotis, va!
- Ko tu taip rėki? Čia kai papus didina, juos adaptuoja?
- Nea, radau intike. Va Agne, klausyk: kai atvažiuoji iš Kauno į Vilnių, reikia adaptuotis, panimajiš?
- Blyn, durna tu gal? Taigi mes jau apie papus, prie ko čia tas adapadas, ar kaip tu ten sakei.
- Sakė vadapadas!
- Bet tai Kriste, čiuju dafiga kainavo tavo papai, ane?
- Nea, aš sakiau adaptuotis!
- O man tai dzin kiek kainavo, Mindė sumokėjo už viską.
- Bet tai gerai su dideliais papais, blemba, aš irgi noriu... Tu jau adaptavaisi prie didelių papų?
- Tai jo, afigienai adaptavausi.
- Bet tai koks lakas pas tave, afiget!
- Vis tiek pas mus Kaune geriau, nei pas jus šitoj Portugalijoj.
- Tu dar lūpdažių nematei!
- Aš tai irgi didinsiuosi, apsisprendžiau.
- Tai važiuok pas save į Kauną ir smirdėk ten, jeigu nepatinka pas mus!
- Kąąą? Tu pati smirdi, valkata! Patūsa Vilniaus! Šūdvalka!
- Pataskucha tu kavenska!!! Za bazar atvičiajiš?
- Ė mergos, nesimuškit, ir taip mažai vietos!
- Kriste, stabdyk!!! Kristina, girdi? Stabdyyyyyyk!!!

Sucypė automobilio stabdžiai, ir automobilis sustojo taip staigiai, kad čiuvichos vos nesusitrenkė į priekinį stiklą savo peroksidinių galvų. Ant kelio stovėjo kažkokia žmogysta, tamsoje nesimatė kas. Kai automobilio šviesos apšvietė stovinčiosios klaikų siluetą, pupytės net išsižiojo, pamačiusios pagyvenusią ponią su berete, visą šlapią, plaukai ir drėgni rūbai draikėsi nakties vėjyje, bet baisiausia - poniutės akys žibėjo raudona šviesa, kaip vampyrės.

- Traukis tu nuo kelio, ė, ar nusibodo gyvent? - kaunietė Agnė išlipo iš automobilio ir užrėkė ant pagyvenusios ponios.

- Duokit man mašiną, ir galėsit sau eit laisvos.
- Mašiną? Šūdo tau, o ne mašinos! Tuoj aš tau snukį sudraskysiu, supratai? - kaunietė jau ėjo link ponios, pakėlusi nulakuotus nagus ir paruošusi juos kovai, bet staiga nutiko kai kas labai netikėto.

Poniutė pašoko į orą, ir iš visų jėgų iš šono koja šveitė per Agnės galvą, kaip per futbolo kamuolį. Ir galva kaip pats tikriausias futbolo kamuolys nuskrido į krūmus, o Agnės kūnas pakeltomis rankomis ir atstatytais nagais taip ir liko stovėti. Stovėjo tik kelias sekundes - rankos kelis kartus konvulsiškai suvirpėjo, iš kaklo pliūptelėjo kraujas, ir liekna, grožio salonuose ir sporto klubuose išpuoselėta nepigios kekšės figūra nugriuvo ant asfalto.

Neįmanoma net apsakyti, koks klyksmas kilo automobilyje. Blondinės spiegė nesavais balsais, o tuo metu moteriškė priėjo prie automobilio ir kumščiu trenkė į šoninį stiklą. Stiklas subyrėjo, ir ponia geležiniais gniaužtais pagriebė už vairo sėdinčią Kristiną. Pastvėrė už pačios gerklės, didžiapapė Kristina švokštė ir raitėsi, negalėdama nieko padaryti. Poniutė tuo tarpu pro langą ištempė ją iš automobilio ir pakėlė į viršų.

- Oho, kokie papai. Turbūt brangiai kainavo? - ir ponia nusikvatojo pragarišku juoku.

Šlapia moteriškė su berete pakėlė blondinę virš galvos ir iš visų jėgų trenkė ją kniūbščią į asfaltą. Pirmieji su asfaltu susitiko didžiuliai Kristinos papai, kurie kaipmat susprogo, šlykšti mėsos ir silikono košė išsitaškė į visas puses, apdrėbė automobilio šoną, langus ir pačią ponią. Kristina atsirėmusi ant rankų švokšdama ir gargaliuodama bandė stotis, pakėlė savo priekinę kūno dalį. Vaizdas buvo klaikus - ten, kur ką tik buvo jos brangiai kainavę papai, buvo matyti atviri krūtinės ląstos kaulai, o kraujo ir silikono košė tekėjo per pilvą.

- Silikonas... Tas... Žodis... Aš... Sakiau... - sušvokštė blondinė, ir susmuko.

- Mlet, suka, aš tave pribaigsiu, padla!!! Va tau, kale, dek pragare!!! - iš automobilio iššoko dar viena kekšė ir iš pistoleto tris kartus šovė į šią kraupią bobą. Bet bobai tai buvo nė motais - visas tris kulkas ji sugavo dantimis. Ilgai nelaukusi, ji spjovė kulkas atgal į blondinę - visos trys kulkos kiaurai perskrodė jai pilvą, ir blondinė gargaliuodama, tampoma traukulių nukrito ant žemės.

Ketvirtoji iššokusi kekšė gavo ugnies pliūpsnį iš moteriškės burnos. Klykdama, visa apimta liepsnų, nugriuvo ant žemės ir pradėjo voliotis, bet užgesinti ugnies nepavyko - poniutė dar kelis kartus iš nasrų paleido ugnį, ir pupytė greit nustojo voliotis ir spardytis. Apanglėjęs jos kūnas liepsnojo ryškia ir didele ugnimi, skleisdamas kraupų degančios mėsos kvapą.

Po keturių peroksidinių blondinių egzekucijos, šlapia ir susitaršiusi moteriškė su berete priėjo prie automobilio ir pažvelgė į vidų. Ant galinės sėdynės pakėjusi rankas ir visa drebėdama, paklaikusi, sėdėjo Božena. Mergina raudojo, tušas buvo nubėgęs. Drebančiu balsu kekšė išlemeno:

- Palik mane gy... Gyvą... Maldauju... Aš no... Noriu gyventi... Pa... sigailėk...
- Į bagažinę, staigiai, - tarė poniutė ir pasitaisė beretę.

Božena kaip kulka nulėkė į bagažinę ir atsigulė. Poniutė užtrenkė dangtį ir atsisėdo už vairo. Atsisėdusi ir užvesdama automobilį, Nijolė tarė:

- Ach tu, pardavėjūkšte! Pasiėmei popierius, mano ginklus, granatas, gavai visą informaciją, ir jau galvojai, kad viską susigriebsi? Ne, gerbiamoji! Ne ant tokios papuolei! Per ilgai tam ruošiausi, kad dabar viską lengvai atiduočiau į rankas kažkokiai snarglei.

Nilka nusikvatojo pragarišku juoku, ir akys sužibo dar raudonesne šviesa. Pervažiavusi prieš automobilį gulintį Agnės lavoną be galvos, poniutė davė zanosą ant kelio - staiga apsisuko, net cypiant padangoms, ir visu greičiu, spausdama iki dugno nulėkė atgal, į Trakus.