Koks pilkas nuovargis.
Ir mes – plokšti šešėliai,
Atgauti geidžiantys spalvotą būtą turinį.
Daug ką nutylintys šventos ramybės dėlei,
Kas jau rytoj ištvinks į skaudų pūlinį.
Bus bendras noras plėšyt ir valyti.
Būtuosius bučinius nusineštus dar justi.
Pilki šešėliai greit praranda lytį,
Bet prie tulžies deserto kaip įgusti?
Nejau dabar iki mirties dalinsimės
Nuviltus lūkesčius nelyg palaikę mantą?
Juk tai nerimta, tai visai nerimta.
Pilki šešėliai juodą tamsą kremta,
Bet alkį, troškulį išguiti nepavyskta – 
Senatvė draudžia kalbint vienas kitą.
Kaip atsibust be išankstinio tikslo – 
Šešėliai dingsta giedrą labą rytą.
Išsivaduoju. Ištariu burtažodį.
Matau, rūstus kaip buvęs veidas švinta.
Nors tu šalia, bet nieko tau nepažadu.
Nors ne. Mes būsim ne pilki – laimingi.