Keistai sublizgo sniegas... Baltas.
Tąnakt baltesnis nei kada.
Ant apledijusio asfalto
Nutūpus snaigė... Lyg malda.
 
Iš lūpų Viešpaties.  Jo sodo,
Kuris sužydi tik širdy...
Nors visada visiems atrodo,
Kad ten gyvena išrinkti.
 
Nenuodėmingi ir priklaupę
Prieš Jo Didybę bei kančias –
Jam buvusias ir tas, kur taupė
Patirti esantiems dar čia.
 
Kažkur aukštai anų nesíekia
Joks paukštis. Sklando angelai,
Jo meilės trupindami riekę,
Todėl dėkoti privalai.
 
Aš nežinau... Tačiau tikėsiu,
Kad Jis geresnis man. Ir tau...
Juk debesų tamsių pavėsy
Tą snaigės spindesį jutau.
 
Ir dar jutau, kaip medžiai žyla.
Kaip šnabžda po pusnim žolė,
Kaip vėjas apkabina tylą,
Kaip aš keliuos... Ir tu kelies
 
Tiesiog gyventi. Be likimo –
Nėra tos užbrėžtos ribos...
Nėra aukštesnio pasmerkimo,
Kai tavo ydos sulapos.
 
Nukris, ištirps kaip žiemą sniegas,
Nubirs kaip lapai rudenį rudi...
............................................................................
 
Todėl tikėt šviesa belieka,
Nes tavo Dievas visada arti.
 
2018 m. sausio 22 d.