iš tamsos išnirau nepasakius vienintelio žodžio
to kur lauki seniai atnašavęs šventa ugnimi
gal pati aš kalta gal kad tau niekada neparodžiau
kai norėjau kassyk išgyvent ir numirt tavimi

degs laužai ir pasklis po laukus vasarošiltis dūmas
bulvienojai spragsės įbauginti pakrantės liepsna 
virš laužų skleisis debesys mėlynai ūmūs
tarsi girių giesmėj aš kartosiu kad myliu — tiesa

tarsi senas minčių ir balsų sakvojažas
pilnas vėjo lietaus ir kadais nugirstų paslapčių
o už posūkio versis į naktį palaikis miražas
lyg prarijęs vėl jauką sugautų žuvelių mažų