Deglas
Kiek priblauso skaisti tavo sielos šviesa,
Jeigu niekas nemato į kibirkštis žyrančio deglo?
Nebambėk, jog raistuos sugebėjai karūną ir skeptrą pamest –
Viršum pūzrų kasdien ūglių keliamos vėliavos plazda,
O su klumpėm į dangų nei vieno tikrai nepriims.
Trupa dulkėm puikybė, nuogėjantys šonkauliai maudžia.
Ne visi vaizdiniai turi būti malonūs akims,
Kai valia išdūmuoja, savigraužos ašaros graudžios.
Kam – paklausk – tu norėjai apšviesti takus,
Kada plentas ne vienas ateinančių nugrįstas laukia?
Nori rinkti kiekvienas ropojantis nuosavus brangius gumbus.
O tava kibirkštis? Lai ramiai užmarštin pasitraukia.