Mes  atrišom maišą klaidų,
Rados jų tokia begalybė,
Krito jos lyg lietus iš dangaus
Ir aptaškė purvais teisybę.
 
Kaip pramušti sieną tylos,
Ji stora ir aukšta lyg bokštas,
Beprasmybių aukų ji pilna,
O vis sakom, kad tai tiktai pokštas.
 
Gal užteks talpinti aukas
Ant gyvybės kančių paminklo,
Kad nereiktų danguj atplėšt
Antspaudo septinto.
 
Niekas taip nežeidžia širdies,
Kaip tik meilės stoka po saule,
Be jos niekas augt negalės,
Be jos viskas bus tik apgaulė.
 
Prekių pilnos lentynos, apstu,
Koks platus asortimentas kūnui,
Dvasia leisgyvė styro kažkur,
Blėstančiose akyse malonumų.
 
Tai kada gi užgims žmogus,
Atrakinęs baimių grandinę,
Ir Sudaužęs prekeivių stabus,
Sugrąžins  jėgas ir tvirtybę.