„Paimk stabų garbintojui stabą, ir jis nežinos, kaip gyventi, neturėdamas prie ko kabinti aukščiausius ir švenčiausius savo jausmus“ Vydūnas.

Šiemet - jubiliejiniai Vydūno metai, tad vis garsiau viešojoje erdvėje pasigirsta seimo narių, vydūniečių, mokslo, meno žmonių balsai, jog tuos metus reikia paminėti. Kaip? Vieni sako - pastatyti spektaklį, kiti - filmą sukurti, treti - paminklą Vydūnui pastatyti... Ketvirti porina - pinigus išplaus į savo kišenes gudročiai... 

O įdomiausia - dažnai tūli žmonės ginčijasi: Už ką Vydūną reikia vertinti?.. Jonas Lankutis rašė taip: "... visa ta daugiau kaip keturiasdešimties dramų, komedijų, misterijų, filosofinių, moralinių, istorinių, kalbinių ir kitokių knygų krūva su keisčiausiomis koncepcijomis, paslaptingomis vizijomis, alegoriniais paveikslais, neįprasta kalba."

Kas Vydūnas yra man? Kaip aš jį minėsiu, paprastas Lietuvos žmogus? Būtų puiku, kad laida "Klausimėlis" pasidomėtų, kiek lietuviai žino, kas yra Vydūnas. Va ir išaiškėtų, kaip Vydūną paminėti... Feisbuko paskyroje vienam seimo nariui parašiau, kad ne paminklo reikia Vydūnui, o jo įžvalgų, jo išminties sklaidos. Vydūnas mums paliko išmintį: kas mes esame, kodėl palinkome, kaip liepos šalia kelio, į nužmogėjimo procesą - parduodame savo sielas vartotojiškumui, kada prasideda visas statymas šiame pasaulyje... Vieni tai vadina filosofija, kiti - išsigalvojimais, treti - sapaliojimais, ketvirti - dvasinėmis misterijomis... 

Vydūnas man - išminties lobių šaltinis, kuris aiškiai išdėsto, kad mes sudaryti iš materialaus kūno ir dvasinio kūno, kad taip, kaip materialiam kūnui reikia maisto, taip reikia ir dvasiniam kūnui, kad žmoguje turi visų pirma gimti žmoniškumas... O svarbiausia - suvokiu, kodėl turime auginti savo sąmonę ir sąmoningumą. Koks didis Vydūnas, kai kalba apie kalbą, tautiškumą, jos išsaugojimo būtinybę, nutautėjimo didėjimą. Kaip jis didžiai atsiliepia apie Joną Jablonskį! - " Džiaugiuos, kad mane taip mokino lietuvių kalbos sąžinė." Skaitai ir galvoji, kur mūsų kalbos sąžinė šiandien? Kur Vydūno mokymas mokyklose, kolegijose, universitetuose? Ar ne medicinos studentai turėtų tvirtai žinoti, jog žmogus turi sielą ir žmogaus ryšio nebuvimas su Aukštesniuoju savo AŠ veda į ligas, į savęs, kaip žmogaus susinaikinimą, į psichologines problemas... 

Jokie draudimai nebepadeda mažiau vartoti alkoholį, kad rūkymas kenkia sveikatai, kad žaibiškai plinta narkotikai, kodėl mokyklose reikia psichologų, nes kasmet didėja problemos su "nevaldomais" vaikais... Todėl, kad mokymo programose nėra dvasinio ugdymo dermės su kompetencijų ugdymu. To dvasinio ugdymo, apie kurį kalba Vydūnas. Jo mokymo įtvirtinimas - tai Kelias į mūsų tautos atgimimą, į savikūrą, savęs pažinimą. 

Girdžiu, kaip skambina varpais godumas, pyktis, pavydas, priklausomybė vartotojiškumui, materialumas.... Juk sąmoningas žmogus - šviesus, kuriantis žmogus, einantis teisinga evoliucijos kryptimi žmogus. Sąmoningas žmogus atmeta blogį ir renkasi gėrį, grožį, išmintį, meilę... 

Tad, mielieji tautos valdžios vyrai, kibkite į darbus ten, kur tikrai reikia darbuotis - į švietimo pokyčius. Meno žmonės, kibkite į kūrybinį Vydūno paveldą ir parodykite jį žmonėms. Mokslo žmonės, kibkite į Vydūno raštų pritaikymą mokykloms, universitetams ir kitoms įstaigoms... Tai bus pats didžiausias Vydūno įprasminimas- įprasminimas tikrais darbais tautos šviesos labui. Nebijokime būti saviti, nebijokime būti šviesūs. 

Pagarbiai Adelė Daukantaitė