Gyvenimo rate

Erškėtrožė žydėjo, bet trumpai.
Užgeso puošnūs žiedlapiai nuvytę.
Tiktai tiki, vilies, kad būtinai,
Atėjus vasarai, vėl susitiksim.
 
Iškils iš žemės naujos šakos,
Tarp lapų pumpurus sukraus.
Vėliau žiedai, gležnučiai, gražūs,
Droviai saulėteky paraus.
 
Atrodys man, lyg būtų grįžę
Namo iš tolimų kraštų,
Naujam gyvenimui pražydę,
Pripildyti dienas džiaugsmu.
 
.............................................
O aš, o mes ar dar sugrįšim,
Kai metai baigs visus kelius,
Naujai atgimti ir pražysti
Darbais, kur gali tik žmogus?
 
Gal tiktai dobilu, ar kaimo gluosniu,
Gal lino žiedu laukuose?
Plauks debesys dangum, o tu svyruosi
Svajoklio vėjo delnuose.
 
 
skroblas